Vaizdo registratorius automobilyje ir asmens duomenys: ar registratoriaus naudojimas tikrai teisėtas?

vasario 25th, 2014

Šių metų vasario pradžioje už asmens duomenų apsaugą ir eismo saugumą atsakingos institucijos diskutavo dėl vaizdo registratorių įteisinimo. Diskusija įvyko, tačiau informacijos apie priimtus sprendimus nėra daug, ir ta pati aiškiai nepasako, ar eismo registratorių naudojimas yra teisėtas ir suderinamas su asmens duomenų apsauga. Informacijos priemonės išplatino žinią, kad naudojant vaizdo registratorių, turi būti laikomasi tų pačių taisyklių kaip ir fotografuojant ar filmuojant viešoje vietoje. Vardan kiekvieno iš mūsų asmens duomenų apsaugos, paaiškinimas galėjo būti ir detalesnis, nes neretas viešoje vietoje filmuoja ar fotografuoja, nesilaikydamas jokių taisyklių.

Vertinant vaizdo registratorių naudojimo teisėtumą asmens duomenų apsaugos požiūriu, pirmiausia, reikia pasakyti, kad registratoriumi renkama informacija sudaro asmens duomenis. Praeivių vaizdai, informacija apie kitus eismo dalyvius – visa tai sudaro asmens duomenis. Kaip žinia, pagal automobilio valstybinius numerius nėra sudėtinga nustatyti vairuotoją. Jei tokio nustatymo galimybės nebūtų, eismo registratoriai didžia dalimi prarastų ir savo prasmę, ir potraukį juos turėti. Taigi, vaizdo registratoriumi yra renkami asmens duomenys.

Kai kas galėtų ginčytis, kad ne visus į vaizdo registratoriaus stebėjimo lauką patekusius asmenis bus įmanoma identifikuoti (ypač, jeigu tai tektų daryti pačiam registratoriaus naudotojui). Tačiau šioje situacijoje, kai vertiname iš asmens duomenų apsaugos taško, lemiamas svoris tenka tikslui, dėl kurio registratorius naudojamas. O jis naudojamas tam, kad pagal užfiksuotą informaciją būtų nustatyti asmenys, kalti dėl eismo įvykio ar kitokiu būdu prie šio įvykio prisidėję ar jame dalyvavę. Taigi, vaizdo registratoriaus (analogiškai kaip ir vaizdo stebėjimo kamerų) paskirtis lemia prielaidą (prezumpciją), kad registratoriaus užfiksuotus asmenis bus galima nustatyti. Čia reikėtų paminėti vieną svarbų niuansą, kuris neleidžia tapatinti vaizdo registratoriaus naudojimo su vaizdo kameros ar fotoaparato naudojimu viešoje vietoje. Viešose vietose dažniausiai fotografuojama, filmuojama iš kūrybinių, saviraiškos paskatų, o eismo registratoriai naudojami tikslu surinkti informaciją, kuri vėliau būtų naudojama asmenims identifikuoti. Toks eismo registratoriaus naudojimo tikslas lemia, kad juo surinkta informacija laikoma asmens duomenimis, o patys registratoriai turi būti naudojami, laikantis asmens duomenų apsaugos taisyklių.

Asmens duomenų apsaugos reikalavimai yra griežti. Jų esmė galėtų būti nusakyta taip: rinkti tik tą informaciją, kurią būtina dėl svarbių apibrėžtų tikslų; saugoti informaciją tik tiek laiko, kiek būtina; surinktą informaciją naudoti tik tais tikslais, dėl kurių ji buvo renkama; garantuoti surinktos informacijos saugumą; užtikrinti, kad asmenys, apie kuriuos informacija renkama, žinotų apie tokios informacijos rinkimą ir galėtų pasinaudoti jiems garantuojamomis teisėmis (susipažinti su surinkta informacija, reikalauti informaciją ištaisyti ar sunaikinti ir kt.).

Asmens duomenų apsaugos taisyklių privalo būti laikomasi ir naudojant vaizdo registratorius. Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad naudoti vaizdo registratorius, nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos reikalavimų, neįmanoma – pavyzdžiui, kaip visus, kurie atsiduria registratoriaus stebėjimo lauke, informuoti apie registratoriaus naudojimą ir sudaryti jiems sąlygas susipažinti su užfiksuota informacija. Taip pat reikėtų nepamiršti reikalavimo, kad prieš pradedant tvarkyti asmens duomenis (šiuo atveju, prieš pradedant naudoti vaizdo registratorių) turėtų būti pranešta Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai apie ketinimus tvarkyti su asmenimis susijusią informaciją.

Sprendimą šioje keblioje situacijoje pateikia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įstatyme nustatyti asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimai netaikomi tais atvejais, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija. Todėl vaizdo registratorių įsirengus tam, kad įvykus eismo įvykiui, kuriame dalyvautų registratoriaus naudotojas, būtų galimybė nustatyti su įvykiu susijusias aplinkybes (tai yra, registratorių naudojant išimtinai tik asmeniniais tikslais), laikytis aukščiau paminėtų asmens duomenų apsaugos reikalavimų nereikėtų. Tačiau, eismo registratoriumi užfiksuota informacija galėtų būti naudojama tik minėtuoju tikslu – nustatyti eismo įvykio, kuriame dalyvavo registratoriaus naudotojas, aplinkybes. Registratoriumi surinkta informacija negalėtų būti teikiama policijai tam, kad būtų nubaustas Kelių eismo taisykles pažeidęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis, nes toks informacijos panaudojimo būdas neatitiktų aukščiau minėto tikslo, taip pat nebūtų pagrindo laikyti, kad informacija naudojama dėl asmeninių poreikių. Juo labiau – eismo registratoriumi surinkta informacija negalėtų būti skelbiama internete, nes tai akivaizdžiai neatitiktų nei registratoriaus naudojimo tikslo (nustatyti eismo įvykio aplinkybes), nei reikalavimo, kad informacija būtų naudojama asmeniniams poreikiams.

Jei būtų norima vaizdo registratoriumi renkamą informaciją naudoti kitais nei eismo įvykio aplinkybių nustatymas tikslais, tektų laikytis asmens duomenų apsaugos taisyklių. Pirmiausia, būtų privaloma aiškiai įvardinti tikslą, dėl kurio vaizdo registratorius būtų naudojamas. Dažnai teigiama, kad eismo registratoriumi surinktos informacijos skelbimas internete ar pateikimas policijai atlieka prevencinę funkciją. Tačiau vykdyti teisės pažeidimų prevenciją – valstybės ir jos pareigūnų pareiga, o ne privačių asmenų teisė, kuri prisiimama savo pačių nuožiūra. Jeigu valstybė nuspręstų šią funkciją deleguoti savo piliečiams, tai turėtų būti aiškiai numatyta įstatyme. Įstatyme turėtų būti nustatyta, kas ir kokia tvarka gali naudoti vaizdo registratorius, ką privalo ir ko negali daryti su registratoriumi surinkta informacija, atlikdamas jam patikėtą teisės pažeidimų prevencijos funkciją. Kol tokio įstatymo nėra, vaizdo registratorių naudojimas teisės pažeidimų prevencijos tikslais yra neteisėtas. Be to, nusprendus įteisinti vaizdo registratorių naudojimą prevenciniais tikslais, tektų pareiga užtikrinti skaidrumo principo laikymąsi, tad automobiliai, kuriuose būtų įrengti registratoriai, privalėtų būti ženklinami nustatytu būdu. Taip pat tektų spręsti klausimą dėl eismo registratorių naudotojų pareigos informuoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją apie registratorių naudojimą (tiksliau – apie registratoriais surinktų asmens duomenų tvarkymą).

Kaip matyti, tam, kad vairuotojai galėtų vaizdo registratoriais tramdyti kelių gaidelius, patys nepažeisdami asmens duomenų apsaugos taisyklių, reikėtų keisti įstatymus. Kol įstatymai nepakeisti, vaizdo registratoriai galėtų būti naudojami tik tam, jog būtų surinkta informacija apie eismo įvykius, kuriuose dalyvauja patys registratorių naudotojai, tačiau be teisės registratoriais užfiksuotą informaciją skelbti internete ar kitokiu būdu šia informacija dalintis su kitais asmenimis.

Posted in Duomenų tvarkymas, Duomenų viešinimas | Comments Closed

Duomenų subjekto sutikimas tvarkyti asmens duomenis. Specialiosios sąlygos: sutikimas turi būti duotas, turint pakankamai informacijos apie numatomą vykdyti asmens duomenų tvarkymą

vasario 9th, 2014

Būtina sąlyga, kad galiotų duomenų subjekto sutikimas tvarkyti asmens duomenis, – šio sutikimo gavimas po to, kai duomenų subjektas buvo supažindintas su duomenų valdytojo ketinamu vykdyti asmens duomenų tvarkymu. Duomenų subjektui privalo būti suteikta informacija apie visus esminius ketinamo vykdyti asmens duomenų tvarkymo aspektus, kad duomenų subjektas turėtų realią galimybę įvertinti, kokią įtaką ši veikla turės jo privačiam gyvenimui, informacijos apie jį saugumui ir paplitimui, taip pat kitus duomenų subjektui aktualius niuansus. Todėl duomenų valdytojas privalo sąžiningai nurodyti duomenų subjektui, kokius asmens duomenis ir kokiais konkrečiais tikslais jis tvarkys, kaip ilgai truks asmens duomenų tvarkymas, kokius veiksmus su asmens duomenimis atliks, kaip naudos asmens duomenis, kam teiks asmens duomenis, ar asmens duomenis viešins. Duomenų valdytojas privalo nurodyti ir kitus svarbius asmens duomenų tvarkymo aspektus bei supažindinti duomenų subjektą su jo teise atšaukti duotą sutikimą.

Visa informacija apie planuojamą asmens duomenų tvarkymą privalo būti pateikta duomenų subjektui aiškiai ir suprantamai, duomenų subjektas negali būti verčiamas pats šios informacijos ieškoti – kreiptis į duomenų valdytojo nurodytus asmenis, ieškoti informacijos duomenų valdytojo nurodytame interneto puslapyje ar pan. Be to, teikiama informacija turi būti adaptuota duomenų subjekto gebėjimui ją suprasti: negali būti vartojami tik specialistams suprantami terminai, juo labiau, informacija negali būti pateikiama duomenų subjektui nepriimtina kalba. Jeigu siekiama gauti nepilnamečio sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, pateikiamos informacijos tekstas turėtų būti dar labiau supaprastinamas ir padaromas suprantamu vaikams. Nutylėjus svarbią informaciją apie duomenų valdytojo planuojamą asmens duomenų tvarkymą ar nepasirūpinus, kad teikiama informacija duomenų subjektui būtų suprantama, duomenų subjekto duotas sutikimas laikomas negaliojančiu, o jo asmens duomenų tvarkymas – vykdomu neteisėtai.

Posted in Duomenų subjekto teisės, Duomenų tvarkymas, Teoriniai pagrindai | Comments Closed

Duomenų subjekto sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo. Specialiosios sąlygos: sutikimas turi būti duotas laisva valia

vasario 3rd, 2014

Kad duomenų subjekto sutikimas galiotų ir būtų teisėtu pagrindu tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenis, sutikimas turi būti duotas laisva valia, tai yra duomenų subjektui turint realų laisvą pasirinkimą tokį sutikimą duoti arba jo neduoti. Sutikimas nelaikomas duotu laisva valia, jeigu jis gautas apgaulės, grasinimo ar prievartos pagalba. Prievarta neturėtų būti tapatinama tik su tiesiogine fizine prievarta. Sukūrimas tokios situacijos, kai duomenų subjektas neturi kitokios išeities tik sutikti su jo asmens duomenų tvarkymu, taip pat laikytinas prievarta, kurios pagalba gautas duomenų subjekto sutikimas dėl jo asmens duomenų tvarkymo. Pavyzdžiui, jeigu visuomeniniu transportu būtų galima pasinaudoti tik turint specialų bilietą, o įsigyjant šį bilietą būtų privaloma pateikti savo asmens duomenis, kurie būtų renkami ir toliau tvarkomi tam tikrais tikslais, šis asmens duomenų tvarkymas negalėtų būti grindžiamas duomenų subjekto sutikimu, nes sutikimas būtų duodamas, duomenų subjektui neturint realios pasirinkimo sutikti ar nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu laisvės.

Sutikimas taip pat nelaikomas savanorišku ir galiojančiu, jeigu jį duomenų subjektas davė, siekdamas išvengti neigiamų pasekmių, kurios galėtų kilti tuo atveju, jeigu jis neduotų sutikimo. Neretai sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo duodamas, siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių, tais atvejais, kai duomenų subjektą ir duomenų valdytoją sieja pavaldumo ar kitokie priklausomybės santykiai. Jeigu duomenų subjektas sutiko, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi, dėl tos priežasties, kad duomenų valdytojas turi valdingų įgaliojimų jo atžvilgiu, toks sutikimas negali būti laikomas galiojančiu. Dėl šios priežasties duomenų subjekto sutikimas paprastai negali būti pagrindas darbdaviui tvarkyti darbuotojų asmens duomenis, o valstybės ir savivaldybių institucijoms – tvarkyti gyventojų asmens duomenis. Tokia yra bendroji taisyklė, bet darbdavys, valstybės ir savivaldybių institucijos savo pačių veiksmais gali pasiekti, kad tam tikrais atvejais ši taisyklė nebūtų taikoma. Ribojimas sutikimo pagrindu tvarkyti darbuotojų asmens duomenis, kitų asmenų, kurių atžvilgiu turimi valdingi įgaliojimai, asmens duomenis nebūtų taikomas tuo atveju, jeigu darbuotojui ar kitam asmeniui būtų sudarytos sąlygos laisvai (be baimės dėl galimų neigiamų padarinių) pasirinkti sutikti ar nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Pavyzdžiui, darbdaviui nusprendus diegti saugos sistemą, kai į darbo patalpas būtų patenkama, naudojant piršto atspaudus, darbdavys galėtų teigti gavęs savanorišką darbuotojų sutikimą tvarkyti jų pirštų atspaudų duomenis tuo atveju, jeigu darbuotojams būtų sudaryta galimybė pasirinkti patekti į darbo patalpas pirštų atspaudų arba kortelės pagalba ir tam tikri darbuotojai būtų pasirinkę pirmąjį variantą.

Neigiamomis pasekmėmis, kurios paneigia duomenų subjekto sutikimo savanoriškumą, laikomi ne visi duomenų subjektui nepriimtini padariniai. Antai negavimas tam tikrų privilegijų, kurias duomenų subjektas gautų, jeigu duotų sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis, nelaikytinas spaudimu, dėl kurio duomenų subjekto duotas sutikimas turėtų būti laikomas negaliojančiu. Šios privilegijos tėra atlygis duomenų subjektui už savanorišką savo teisių apribojimą. Suvokimas, kad nedavęs sutikimo tvarkyti savo asmens duomenų, negaus tam tikrų lengvatų, visgi neatima iš duomenų subjekto laisvės pasirinkti sutikti ar nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu. Todėl susiviliojęs lojalumo kortele ir jos teikiamomis lengvatomis mainais į savo privatumo suvaržymą, duomenų subjektas negali ginčyti, kad jis sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis davė ne laisva valia.

Posted in Duomenų subjekto teisės, Duomenų tvarkymas, Teoriniai pagrindai | Comments Closed

Duomenų subjekto sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo. Specialiosios sąlygos: sutikimas turi aiškiai išreikšti duomenų subjekto tikrąją valią

vasario 2nd, 2014

Ankstesniame tekste, skirtame bendrosioms duomenų subjekto sutikimo, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, sąlygoms, buvo paminėta, kad duomenų subjekto sutikimas galioja ir legalizuoja duomenų valdytojo vykdomą asmens duomenų tvarkymą tik tuo atveju, jeigu sutikimas gautas, laikantis tam tikrų sąlygų. Buvo išskirtos šešios sąlygos, tarp kurių paminėtos ir šios trys: nėra abejonių, kad sutikimą davė būtent duomenų subjektas; sutikimas duotas, duomenų subjektui suvokiant sutikimo padarinius; sutikimas aiškiai išreiškia duomenų subjekto valią.

Atsakomybė už tai, kad duomenų subjekto sutikimas dėl jo asmens duomenų tvarkymo būtų gautas, laikantis nustatytųjų sąlygų, tenka duomenų valdytojui. Būtent jam tenka pareiga organizuoti duomenų subjekto sutikimo gavimo procesą tokiu būdu, kad gautas sutikimas galėtų būti traktuojamas teisėtu duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymo pagrindu. Be to, kilus ginčui, būtent duomenų valdytojui teks pareiga įrodyti, kad duomenų subjekto sutikimas buvo gautas ir kad šis sutikimas galioja, tai yra atitinka visas nustatytas sąlygas.

Visų pirma, duomenų valdytojas privalo gauti duomenų subjekto sutikimą tokia forma, kuri neginčijamai patvirtintų, kad sutikimą pareiškė pats duomenų subjektas. Kuo jautresni asmens duomenys bus tvarkomi, remiantis duomenų subjekto sutikimu, tuo aukštesni reikalavimai keliami sutikimo įforminimui. Todėl, pavyzdžiui, ketinant tvarkyti duomenų subjekto finansinius duomenis, turėtų būti gaunamas rašytinis duomenų subjekto sutikimas, kuris turėtų būti įforminamas, tik prieš tai patikrinus sutikimą duodančio asmens tapatybę. Reikia pažymėti, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nereikalauja rašytinio duomenų subjekto sutikimo. Įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje tėra numatyta, kad sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią. Tačiau aiškumo reikalavimas taikomas duomenų subjekto sutikimui tiek dėl ypatingų asmens duomenų, tiek ir dėl kitų asmens duomenų tvarkymo, todėl nepaisant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme parodyto didesnio dėmesio ypatingų asmens duomenų kategorijai, siekiant gauti galiojantį duomenų subjekto sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, griežtai turėtų būti laikomasi aukščiau nurodytųjų sąlygų. Aptariamame kontekste skirtumas tarp ypatingų asmens duomenų ir kitų asmens duomenų tvarkymo duomenų subjekto sutikimo pagrindu galėtų būti įžvelgiamas nebent toks, kad ir nežymus nusižengimas keliamoms sąlygoms, gaunant duomenų subjekto sutikimą dėl ypatingų asmens duomenų tvarkymo, gali būti pagrindas traktuoti šį duomenų subjekto sutikimą negaliojančiu.

Antra, duomenų subjektas tą veiksmą, kurį duomenų valdytojas traktuos kaip sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo, pats turi suvokti ir vertinti kaip išreiškiantį jo valią dėl jo asmens duomenų tvarkymo. Duomenų valdytojas duomenų subjekto sutikimu dėl jo asmens duomenų tvarkymo negali laikyti tokių duomenų subjekto veiksmų, su kuriais pats duomenų subjektas nesiejo savo valios dėl būsimo asmens duomenų tvarkymo pareiškimo. Pavyzdžiui, duomenų valdytojas negali teigti, kad duomenų subjektas, pasidomėjęs duomenų valdytojo gaminama produkcija, jos kokybe ir kaina, pareiškė valią gauti pasiūlymus įsigyti šią produkciją, tai yra, kad duomenų subjektas davė sutikimą, jog jo asmens duomenys būtų tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslu.

Trečioji sąlyga yra itin svarbi, vertinant duomenų subjekto sutikimo galiojimą, – sutikimas turi būti aiškus, tai yra turi aiškiai išreikšti duomenų subjekto valią. Ši sąlyga reiškia, kad tas veiksmas, kuris traktuojamas esančiu duomenų subjekto valios pareiškimu dėl jo asmens duomenų tvarkymo, turi reprezentuoti neginčijamą duomenų subjekto pritarimą, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Aiškumo reikalavimas lemia, kad duomenų subjekto sutikimas negali būti išreiškiamas neveikimu, pavyzdžiui nereagavimu į duomenų valdytojo kreipimąsi. Todėl duomenų valdytojas, siekdamas gauti duomenų subjekto sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, negali nurodyti, kad jei duomenų subjektas neatsakys į duomenų valdytojo pateiktą siūlymą per tam tikrą laiką, bus laikoma, kad duomenų subjektas davė sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo. Kad neveikimu negali būti išreiškiamas duomenų subjekto pritarimas jo asmens duomenų tvarkymui patvirtina ir kita duomenų subjekto sutikimui keliama sąlyga, kuri aptariama kitame tekste, – tai duomenų subjekto sutikimo konkretumas. Duomenų subjekto sutikimas turi išreikšti, kokio turinio asmens duomenų tvarkymui duomenų subjektas pritaria, o neveikimas, jeigu jis būtų traktuojamas duomenų subjekto sutikimu dėl jo asmens duomenų tvarkymo, nesuteiktų informacijos, su kokios apimties, kokio pobūdžio asmens duomenų tvarkymu duomenų subjektas sutinka.

Aiškumo reikalavimas taip pat suponuoja, kad rašte, kuriuo duomenų subjektas pareiškia sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, būtų vartojami žodžiai „sutinku, kad mano asmens duomenys…“ arba panaši sutikimą išreiškianti formulė. Sutikimas negali būti išvedamas iš aptakaus duomenų subjekto pasirašyto teksto konteksto. Duomenų subjekto sutikimas privalo būti tiesiogiai išreikštas duomenų subjekto veiksmuose, negali būti tik šių veiksmų interpretavimo (visuomet subjektyvaus, įtakoto duomenų valdytojo siekių) padarinys.

Posted in Duomenų subjekto teisės, Duomenų tvarkymas, Teoriniai pagrindai | Comments Closed

Sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo. Bendrosios sąlygos.

sausio 25th, 2014

Asmens duomenys gali būti renkami, kaupiami ir kitaip tvarkomi tik tuomet, jeigu tam egzistuoja teisinis pagrindas. Kada gali būti tvarkomi asmens duomenys, nustatyta Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Šio įstatymo 5 straipsnyje (įvardintame „Asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai“) pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, sudarančių teisinį pagrindą asmens duomenų tvarkymui. Sąraše pirmuoju pagrindu, leidžiančiu tvarkyti asmens duomenis, nurodytas duomenų subjekto sutikimas, tai yra asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Tačiau tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu duomenų subjekto sutikimas minėtame sąraše turėtų būti nurodytas paskutiniuoju ir turėtų būti taikomas tik tuomet, kai negalima pasiremti jokiu kitu sąraše nurodytu pagrindu. Kodėl duomenų subjekto sutikimas turėtų būti laikomas kraštutine priemone, paaiškina keltas toliau pateikiamų aplinkybių.

Pirmiausia, visi kiti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje minimi asmens duomenų tvarkymo pagrindai (asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai) išreiškia vieną ar kitą aplinkybę, kuri pripažįstama tiek svarbia, kad pateisina duomenų subjekto teisių apribojimą ir jos pagrindu leidžiamas duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymas. Tokios svarbos aplinkybėmis įstatyme laikoma, pavyzdžiui, paties duomenų subjekto esminių interesų apsauga, valstybės ar savivaldybės institucijai suteiktų oficialių įgaliojimų vykdymas, su duomenų subjektu sudarytos sutarties vykdymas.  Jeigu neegzistuoja minėtų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatytų svarbių aplinkybių tvarkyti asmens duomenis, belieka kreiptis į duomenų subjektą, kad jis duotų sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo. Kreipimasis į duomenų subjektą dėl sutikimo savaime išreiškia, kad neegzistuoja svarbių ir teisiniu požiūriu pateisinamų priežasčių pradėti tvarkyti asmens duomenis. Vienintelė aplinkybė, kuri šiuo atveju leistų tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenis, – tai paties duomenų subjekto sutikimas apriboti savo teisę į privatų gyvenimą bei kitas teises. Tai akivaizdžiai parodo, kad sutikimas – kraštutinė priemonė, norint tvarkyti asmens duomenis. Šis kraštutinumas itin aktualus duomenų subjektui – jeigu jis neduos sutikimo, jo asmens duomenys negalės būti tvarkomi, todėl duodamas sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, duomenų subjektas tampa bendrininku veiksmų, kuriais apribojamos jo paties teisės.

Sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo neturėtų būti itin patrauklus nei duomenų subjektui, nes padidėja jo paties atsakomybė už tinkamą jo asmens duomenų tvarkymą, nei duomenų valdytojui, nes galimybė tvarkyti asmens duomenis tampa visiškai priklausoma nuo duomenų subjekto valios. Ši priklausomybė neretai pamirštama, nors sudaro duomenų subjekto sutikimo esmę. Išimtinai nuo duomenų subjekto valios priklauso ne tik tai, ar bus pradėtas asmens duomenų tvarkymas, bet ir tai, kokia apimtimi, kokiomis sąlygomis jis galės būti vykdomas, kada turės būti nutrauktas. Duomenų subjekto sutikimas, kaip bus aptarta vėliau, kad galiotų, privalo būti konkretus. Tai yra, duomenų subjektas gali duoti sutikimą, kad tam tikras duomenų valdytojas tvarkytų tam tikrus jo asmens duomenis tam tikrais tikslais tam tikromis sąlygomis ir tam tikrą laikotarpį. Taigi, dėl asmens duomenų tvarkymo apimties ir turinio sprendžia duomenų subjektas. Jis, pavyzdžiui, gali kelti sąlygą, kad jo asmens duomenys nebūtų teikiami tretiesiems asmenims, kad nebūtų tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais, kad būtų tvarkomi tik vienerius metus, kad kiekvieną kartą, prieš panaudojant jo asmens duomenis, būtų gaunamas papildomas jo sutikimas ir pan. Duomenų valdytojui belieka tik sutikti su duomenų subjekto keliamomis sąlygomis. Jeigu šios sąlygos duomenų valdytojo netenkintų – jam tektų atsisakyti ketinimo tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenis. Taip pat svarbu pažymėti, kad duomenų subjektas turi teisę bet kuriuo metu atšaukti sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo. Kadangi sutikimas – laisvos valios aktas, tai duomenų subjektas savo paties nuožiūra sprendžia, kada tokį sutikimą duoti ir kada jį atšaukti. Todėl duomenų valdytojas, pradėdamas tvarkyti asmens duomenis duomenų subjekto sutikimo pagrindu, negali būti tikras, kad galės šiuos duomenis tvarkyti tiek laiko, kiek duomenys jam bus reikalingi. Dėl šios priežasties, prieš pradedant asmens duomenų tvarkymą, būtina įvertinti, ar neegzistuoja kuris nors kitas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2-6 punktuose numatytas asmens duomenų tvarkymo pagrindas, kuris garantuotų stabilesnį ir labiau planuojamą asmens duomenų tvarkymą.

Galiausiai, kad asmens duomenys galėtų būti tvarkomi duomenų subjekto sutikimo pagrindu, šis sutikimas turi būti gautas, laikantis tam tikrų sąlygų. Šių sąlygų neatitinkantis duomenų subjekto sutikimas laikomas negaliojančiu ir negali pateisinti duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymo. Duomenų subjekto sutikimo galiojimo sąlygos yra šios: 1) nėra abejonių, kad sutikimą davė būtent duomenų subjektas; 2) sutikimas duotas laisva valia; 3) sutikimas duotas, duomenų subjektui suvokiant sutikimo padarinius; 4) sutikimas aiškiai išreiškia duomenų subjekto valią; 5) sutikimas duotas, turint pakankamai informacijos apie numatomą vykdyti asmens duomenų tvarkymą; 6) sutikimas yra konkretus. Detaliau šios sąlygos aptariamos kituose tekstuose.

Posted in Duomenų subjekto teisės, Duomenų tvarkymas, Teoriniai pagrindai | Comments Closed

Vaizdo stebėjimas darbe: ar galima darbuotojus auklėti vaizdo kameromis?

sausio 10th, 2014

Ne vienam darbdaviui kyla klausimas, ar jis gali panaudoti vaizdo stebėjimo kameras, siekdamas geresnių darbo rezultatų, vagysčių prevencijos bei panašiais tikslais. Dažniausiai atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas. Neleistinumą naudoti vaizdo kameras minėtais tikslais lemia asmens duomenų apsaugos taisyklės bei reikalavimas gerbti darbuotojų orumą, jų privatų gyvenimą.

Į iškeltą klausimą atsakant plačiau, pirmiausia reikia pabrėžti, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas tik tuomet, jeigu egzistuoja bent vienas iš Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Vaizdo stebėjimas darbuotojų sutikimo pagrindu iš esmės negalėtų būti vykdomas, nes dėl darbuotojo pavaldumo darbdaviui ir dėl tikėtinai gresiančių neigiamų padarinių darbuotojui tuo atveju, jeigu jis atsisakytų duoti tokį sutikimą, darbuotojo sutikimas nebūtų duodamas laisva valia. Tikrosios duomenų subjekto (šiuo atveju – darbuotojo) valios neatitinkantis sutikimas negali būti teisėtu pagrindu šio duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymui.

Taigi, belieka, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti atliekamas tik Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu – darbdaviui siekiant teisėto intereso, svarbesnio už darbuotojų interesus. Tokiu interesu, kaip numatyta to paties įstatymo 17 straipsnyje, galėtų būti siekis užtikrinti asmenų, turto, visuomenės saugumą bei panašūs interesai. Be to, tame mačiame straipsnyje numatyta, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti atliekamas tik tuomet, kai kiti būdai ar priemonės nėra pakankami (tinkami), siekiant darbdavio numatytų tikslų.

Vadinasi, darbo vietų vaizdo stebėjimas galimas tik tuomet, kai darbdavio numatyti vaizdo stebėjimo tikslai yra svarbesni už darbuotojų interesus ir nusveria bendrąjį draudimą tvarkyti asmens duomenis, jeigu tai nėra būtina. Todėl, pavyzdžiui, darbdavio interesas sumažinti elektros energijos suvartojimą turėtų būti vertinamas kaip nepakankamai svarbus ir negalintis pateisinti vaizdo kamerų įrengimą tuo tikslu, kad būtų stebima, ar darbuotojai išjungia šviesą patalpose, kai apšvietimas jose nėra reikalingas. Vaizdo stebėjimas negali būti vykdomas ir tikslu padidinti darbuotojų darbo našumą, nes šiam tikslui turėtų būti pasitelkiamos kitos, iš vienos pusės – labiau individualizuotos, iš kitos pusės – mažesnį neigiamą psichologinį poveikį darbuotojams darančios priemonės (pavyzdžiui, darbo normų nustatymas).

Reikia pabrėžti, kad surinkti vaizdo duomenys gali būti naudojami tik tais tikslais, dėl kurių jie buvo renkami. Todėl ir tuo atveju, jeigu darbo vietos vaizdo kameromis būtų stebimos dėl svarbių tikslų, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti turto saugumą, stebėjimo metu surinkta informacija negalėtų būti panaudota, siekiant nustatyti, kurie darbuotojai neišjungia apšvietimo, kai jis tampa nebereikalingas.

Antra, vykdant darbo vietų vaizdo stebėjimą, turi būti laikomasi bendrųjų asmens duomenų tvarkymo reikalavimų. Šie reikalavimai įtvirtinti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnyje, kuriame numatyta, kad asmens duomenys turi būti tvarkomi teisėtai, sąžiningai, tiksliai, tinkamai, skaidriai, galimai mažiausia apimtimi ir trumpiausią terminą. Todėl darbdavys, dėl svarbių priežasčių numatęs vykdyti vaizdo stebėjimą, gali diegti tokių parametrų vaizdo kameras, tiek šių kamerų, tokiose vietose ir šiomis vaizdo kameromis rinkti tik tokią informaciją, kiek tai būtina vaizdo stebėjimo tikslams pasiekti. Ir įrašyti vaizdo kameromis surinktą informaciją galima tik tuomet, jeigu stebėjimo tikslai negali būti pasiekti, šios informacijos neįrašant. Todėl, pavyzdžiui, vaizdo kameras diegiant tikslu apsaugoti išskirtinę vertę turintį turtą, saugomą tam tikroje patalpoje, vaizdo kameromis gali būti renkama informacija apie tai, kas patenka į šią patalpą ir ką joje veikia, tačiau nepagrįstas būtų kitų darbdavio patalpų vaizdo stebėjimas.

Trečia, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 18-20 straipsniuose numatyti specialieji vaizdo stebėjimo reikalavimai, kurių privalo laikytis darbdavys. Pagal įstatymą vaizdo stebėjimas turi būti reglamentuotas darbdavio patvirtintame dokumente; vaizdo duomenis gali tvarkyti tik darbdavio įgalioti asmenys, kurie yra susipažinę su asmens duomenų apsaugos reikalavimais ir pasirašytinai įsipareigoję jų laikytis; turi būti laikomasi įstatyme nustatytų vaizdo kamerų išdėstymo reikalavimų. Be to, darbuotojai privalo būti pasirašytinai informuoti apie tai, kad tam tikrose darbdavio patalpose ar teritorijose vykdomas vaizdo stebėjimas. Todėl darbdaviui įtariant, kad darbuotojai vagia ar neteisėtai naudoja jam priklausantį turtą, negali šiems pažeidimams nustatyti slapta įrengti vaizdo kamerų ir vaizdo stebėjimą vykdyti, darbuotojams apie tai nežinant. Vykdyti slaptą vaizdo stebėjimą gali tik įgalioti teisėsaugos pareigūnai, laikydamiesi tam nustatytos tvarkos.

Apibendrinus gali būti daroma išvada, kad darbuotojų auklėjimas ar skatinimas laikytis darbo tvarkos taisyklių – per mažai reikšmingas tikslas, kad galėtų pateisinti vaizdo kamerų diegimą ir darbo vietų stebėjimą.

Posted in Duomenų apsauga darbe, Vaizdo duomenų tvarkymas | Comments Closed

Teismo sprendimų nuasmeninimas kelia šypseną

gruodžio 14th, 2013

Ankstesniame įraše dėl sudarytų sandorių nurodymo privačių interesų deklaracijoje minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimas priminė problemą, su kuria tenka susidurti ne viename internete skelbiamame teismo procesiniame dokumente. Tai teismo dokumentų „nuasmeninimas“. Tikrai verta šį žodį rašyti kabutėse…

Kaip žinia, Teisėjų taryba 2005 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 13P-378 yra patvirtinusi Teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių skelbimo internete tvarką, kurioje numatyta, kad siekiant visuomenę informuoti apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose, internete skelbiami teismų procesiniai sprendimai. Šioje tvarkoje nurodoma, kad internete skelbiamose procesinių dokumentų versijose fizinių asmenų vardai ir pavardės turi būti pakeisti inicialais, o taip pat turi būti pašalinti viešai neskelbtini duomenys. Viešai neskelbtinų duomenų kategorijai minėtas Teisėjų tarybos nutarimas priskiria ir perteklinius duomenis apie fizinius asmenis, jų privatų ar šeimos gyvenimą.

Taigi, atsižvelgiant į teismo procesinių dokumentų skelbimo internete tikslą – visuomenės informavimas apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, iš internete skelbiamų teismo dokumentų kaip perteklinė turėtų būti pašalinta visa su fiziniais asmenimis, jų privačiu ar šeimos gyvenimu susijusi informacija, kuri nėra reikalinga dokumente pateiktai teisės aiškinimo ar taikymo praktikai suprasti.

Deja praktikoje dažnai apsiribojama tik vardo ir pavardės pakeitimu inicialais, o kita neskelbtina su asmeniu susijusi informacija teismo procesiniame dokumente paliekama, kas vardo, pavardės keitimą inicialais daro beprasmį ar netgi komišką. Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendime pareiškėjo vardas ir pavardė pakeisti inicialais – R.M., tačiau toliau sprendime nurodomos jo pareigos – Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius. Tai ar galima sakyti, kad teismo sprendimas yra „nuasmenintas“? Ir kokią vertę, siekiant suvokti teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suteikia šiame Teismo sprendime pateikta informacija, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsigijo kelionę į Balį ir Singapūrą, 2010 m. sausio 21 d. – kelionę į Braziliją, o 2010 m. rugsėjo 28 d. – kelionę į Keniją, ir kad į šias keliones pareiškėjas vyko kartu su sutuoktine?

Pirmiausia, mano supratimu, iš viso reikėtų atsakyti į klausimą, kiek privačios informacijos turi būti nurodoma teismo procesiniame dokumente. Vien tai, kad tam tikros aplinkybės apie proceso dalyvių asmeninį gyvenimą tapo žinomos bylos nagrinėjimo metu, neduoda pagrindo, ir juolab nesukuria pareigos, šią informaciją minėti teismo dokumente. Teismo procesiniame dokumente turėtų būti tik ta su asmeniu susijusi informacija, kuri būtina, kad teismo dokumentas atitiktų jam keliamą pagrįstumo reikalavimą. Neginčijamai toks teismo procesinis dokumentas labiau išreikštų pagarbą proceso dalyvių privačiam gyvenimui, o ir teismui tokio procesinio dokumento „nuasmeninimas“ keltų mažiau rūpesčių.

Posted in Duomenų viešinimas | Comments Closed

Privačių interesų deklaravimas tampa racionalesnis: teismas atleido nuo pareigos deklaruoti sandorius, kurie nesukuria privataus intereso

gruodžio 14th, 2013

Gera žinia visiems, kam tenka deklaruoti privačius interesus. Privačių interesų deklaravimas bent kiek priartėjo prie skelbiamo tikslo – deklaruoti būtent privačius interesus, o ne informaciją, nurodytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendime paskelbė, kad neprivaloma deklaruoti sandorių, iš kurių nekyla privatus interesas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme vartojamos dvi savo turiniu netapačios sąvokos – duomenys ir duomenys apie privačius interesus. Įstatymas reikalauja, kad pirmą kartą pildant privačių interesų deklaraciją, būtų nurodyti tam tikri duomenys (tai yra duomenys, o ne duomenys apie privačius interesus), o deklaraciją tikslinant – tik nauji ar pakitę duomenys apie privačius interesus. Aiškindamas įstatymo nuostatas, Teismas padarė išvadą, kad „asmuo neprivalo patikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, tai yra, kai tokios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas“.

Teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendime neapsiribojo vien tik privačių interesų deklaracijų tikslinimo aspektu, padarė ir bendresnio pobūdžio išvadą, susijusią su sandorių deklaravimu: „Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, asmeniui nekyla pareiga deklaruoti aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmuo neprivalo deklaruoti sandorių, kurie, nors formaliai atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintus kriterijus, bet neatitinka esminio deklaruotino privataus intereso požymio – asmens suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, ir esančio pakankama prielaida interesų konfliktui kilti“ (tereikia pridurti, kad Teismas byloje rėmėsi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo redakcija, kurioje reikalavimas deklaruoti per paskutinius 12 mėnesių sudarytus tam tikros vertės sandorius buvo nustatytas įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte; šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje ši pareiga įtvirtinta 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte).

Nuspręsti, kokie sandoriai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, todėl turėtų būti nurodyti privačių interesų deklaracijoje, privalo privačius interesus deklaruojantis asmuo. Jeigu kiltų ginčas dėl nepakankamos šioje deklaracijoje nurodytos informacijos apimties, būtent deklaraciją pateikęs asmuo turėtų įrodyti, kad sudarytas sandoris nekėlė grėsmės sąžiningam ir objektyviam jo tarnybinių pareigų atlikimui, todėl pagrįstai nebuvo nurodytas deklaracijoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, iš vienos pusės, skatina mintį, kad privačių interesų deklaravimas visgi gali būti racionalus, savyje suderinti tiek viešosios tarnybos skaidrumą, tiek ir pagarbą privačiam gyvenimui bei duomenų apsaugai. Iš kitos pusės, Teismo sprendimas dar aštriau kelia klausimą – kodėl privačių interesų deklaracijoje turi būti nurodoma, o vėliau viešai skelbiama informacija, neturinti nieko bendro su privačiais interesais ir interesų konflikto tarnyboje grėsme.

Posted in Duomenų viešinimas | Comments Closed

Privačių interesų deklaracijų viešinimo ydingumas asmens duomenų apsaugos požiūriu

gruodžio 7th, 2013

Privačių interesų deklaracijose nurodyta informacija susijusi su konkrečiais asmenimis, todėl neabejotinai yra asmens duomenimis. Kadangi ši informacija tvarkoma automatizuotai (VMI Elektroninio deklaravimo informacinėje sistemoje) ir kai kurių asmenų deklaracijos skelbiamos viešai internete (kas taip pat laikytina automatizuotu tvarkymu), privačių interesų duomenų tvarkymui turi būti taikomi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatyti reikalavimai.

Pamatinė asmens duomenų tvarkymo taisyklė yra ši: draudžiama tvarkyti asmens duomenis, išskyrus tais atvejais ir ta apimtimi, kiek tai būtina tikslais, svarbesniais už duomenų subjekto interesus. Be to, tikslai, dėl kurių tvarkomi asmens duomenys turi būti teisėti, konkretūs ir aiškiai apibrėžti, prieš pradedant tvarkyti asmens duomenis.

Viešųjų interesų prioriteto prieš privačius interesus užtikrinimas – be abejonės svarbus tikslas, dėl kurio galėtų būti suvaržytos asmenų teisės, įskaitant teisę į privatų gyvenimą. Tačiau šiuo tikslu nustatomi suvaržymai privalo būti proporcingi. Arba, kitaip sakant, būtini tam, kad pavyktų pasiekti iškeltą tikslą.

Kyla didelių abejonių, vertinant, ar tikrai visa ta informacija, kuri privalo būti nurodoma privačių interesų deklaracijoje, yra būtina, siekiant, kad deklaruojantysis sąžiningai atliktų savo tarnybines pareigas ir priimtų tik visuomenės teisėtus lūkesčius atitinkančius sprendimus. Kaip žinia, privačių interesų deklaracijoje privalo būti nurodytas dalyvavimas ar narystė juridiniuose asmenyse, gautos didesnės nei 500 litų vertės dovanos, kiti didesnės nei 10 000 litų vertės sandoriai. Tačiau pats deklaracijos pavadinimas „privačių interesų deklaracija“ tarsi sako, kad joje turėtų būti pateikiama tik ta informacija, kuri rodo privatų interesą. Argi visi ryšiai su juridiniais asmenimis, visi sandoriai reiškia, kad egzistuoja privatus interesas, kuris konkuruoja su visuomenės lūkesčiais ir gali kliudyti tarnautojui sąžiningai atlikti savo pareigas?

Pavyzdžiui, narystė daugiabučio namo savininkų bendrijoje – kokį policininko privatų interesą ji parodo? Analogiškai kyla klausimas, kodėl reikėtų deklaracijoje nurodyti tai, kad iš tolimesnių giminaičių vestuvių proga gavau vokelį su 1000 litų (jeigu mano pareigos neturi nieko bendro su šiais giminaičiais ar jų veikla), arba tai, kad už kelionę po Kiniją sumokėjau 12 570 litų, jeigu esu savivaldybės archyvo vedėjas? Žinoma, galima replikuoti: „o jeigu …“. Bet tas „jeigu“ turėtų atsispindėti pareigoje deklaruoti privačius interesus. Įstatymas turėtų reikalauti privačių interesų deklaracijoje nurodyti tik tai, dėl ko gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas. Tokiu atveju aš privalėčiau deklaruoti, kad turiu statybų bendrovės akcijų, jeigu mano pareigos susijusios su statybos leidimų išdavimu ir galima situacija, kad man tektų spręsti klausimą dėl statybos leidimo išdavimo bendrovei, kurios akcininkas esu. Tačiau tos pačios statybų bendrovės akcijų turėjimo neturėtų deklaruoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vyresnysis specialistas, konsultuojantis interesantus. Belieka paminėti, kad atsakomybė už nepakankamai rūpestingai įvertintas viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsmes ir privačių interesų deklaracijoje nenurodytas aplinkybes, rodančias egzistuojant privatų interesą, tektų pačiam deklaruojančiajam. Nereikia atmesti galimybės, kad ši atsakomybė reikštų ir atleidimą iš pareigų.

Dar mažiau proporcingumo principą atitinka privačių interesų deklaracijų viešinimas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje. Kaip gali padėti užtikrinti viešųjų interesų prioritetą su privačiais interesais nesusijusios informacijos viešinimas? Tokios informacijos skelbimas galbūt tenkina visuomenės smalsumą (kokio dydžio paskolą pasiėmė vienas ar kitas asmuo namui įsigyti arba kokių dovanų jis gavo jubiliejaus proga), tačiau tai nedaro valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų mažiau korumpuotų, o jų priimamų sprendimų – skaidresnių. Be to, tie, kurie daro tai, ko neturėtų daryti, žino kaip elgtis, kad jų deklaracijos būtų tuščios ar tik su mažareikšme informacija, o visiems kitiems už gražų skaidrumo siekį viešojoje tarnyboje tenka mokėti neproporcingu savo privataus gyvenimo apnuoginimu.

Posted in Duomenų viešinimas | Comments Closed

Etikos sargai skelbia: nepatinka – nevykdyk

gruodžio 6th, 2013

Visai atsitiktinai į rankas pakliuvo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) raštas, kurio turinys buvo tikra staigmena. Rašte skelbiama, kad nesutinkant su VTEK sprendimu, šis sprendimas neturi būti vykdomas. O jeigu visai tiksliai – asmeniui kyla pareiga atsisakyti vykdyti tuos VTEK sprendimus, kurie, asmens nuomone, yra neteisėti.

Šią savo poziciją VTEK pareiškė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos paviešinus privačių interesų deklaracijos duomenis, atlyginimo. Galima priminti 2012 m. vasarą vykusias diskusijas dėl VTEK sprendimo viešinti visų valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų (jų yra apie 100 tūkst.) privačių interesų deklaracijas. Dėl kilusių neigiamų atgarsių (įskaitant užsienio reikalų ministro raginimą neviešinti diplomatų privačių interesų deklaracijų), teismuose pareikštų ieškinių VTEK sustabdė šį savo sprendimą, nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo sprendimo įsigaliojimo. 2013 m. vasarą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas VTEK sprendimo punktus, kuriais valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys buvo įpareigoti iš naujo elektroniniu būdu pateikti privačių interesų deklaracijas ir kurie numatė pateiktų deklaracijų viešinimą,  pripažino prieštaraujančiais Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymui. Tokiu būdu visuotinis privačių interesų deklaracijų viešinimas buvo pripažintas neteisėtu ir nutrauktas jam net nespėjus pilnai prasidėti.

Grįžkim prie VTEK rašto. Taigi, komisijos nuomone, asmuo, prieš vykdydamas teisės akte nustatytus reikalavimus, privalo įvertinti, ar šie reikalavimai yra teisėti. Jeigu reikalavimai neteisėti, asmeniui kyla pareiga atsisakyti juos vykdyti. Priešingu atveju asmuo bus apkaltintas dalyvavęs neteisėtoje veikloje.

Verta pacituoti VTEK raštą: „Pareiškėjai buvo žinoma, kad užpildžius ir pateikus privačių interesų deklaraciją, joje nurodyti duomenys bus paskelbti viešai. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad pareiškėja yra valstybės tarnautoja, todėl jos elgesiui keliami atitinkami veiklos teisėtumo reikalavimai. Jeigu pareiškėja manė, kad privačių interesų deklaracijos pateikimas komisijai ir viešas deklaracijos duomenų paskelbimas yra neteisėtas, ji privalėjo atsisakyti vykdyti neteisėto poįstatyminio teisės akto nuostatas ir apie tai informuoti institucijos, kurioje dirba, vadovą bei komisiją. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, jog valstybės tarnautojams negali būti duodami neteisėti pavedimai ar nurodymai, valstybės tarnautojai negali tokių pavedimų ar nurodymų vykdyti ar būti kitaip verčiami jiems paklusti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja užuot ėmusis aktyvių veiksmų siekiant išvengti, kaip teigianti, neigiamų teisės akto reikalavimų vykdymo padarinių, pati tuos reikalavimus vykdė. Jai kaip kvalifikuotai ir ilgametę darbo patirtį turinčiai teisininkei buvo gerai žinoma, kad taip elgdamasi ji dalyvauja galimai neteisėtuose veiksmuose ir prisideda prie savo teisių pažeidimo. Kitaip tariant, pareiškėja žinojo apie savo veiklos pasekmes ir sąmoningai jų siekė, todėl atsakomybė už padarinius tenka jai pačiai.“

Pasirodo, atsakomybė už teisės aktų teisėtumą (atitikimą aukštesnės galios teisės aktams) tenka ne šiuos teisės aktus priimančioms institucijoms, o teisės aktus vykdantiems asmenims. Egzistuoja ne draudimas duoti neteisėtus nurodymus valstybės tarnautojams, bet pareiga valstybės tarnautojams išsiaiškinti jiems duotų nurodymų teisėtumą ir atsisakyti vykdyti neteisėtus nurodymus. Belieka atsakyti į klausimą, kaip toks aiškinimas suderinamas su valstybės tarnautojų veiklos etikos principais, konkrečiai su pagarbos žmogui ir valstybei principu, kuris reikalauja laikytis Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikantis teisės aktų reikalavimų. Taip pat be atsakymo lieka klausimas, kam reikalingi Konstitucinis Teismas ir administraciniai teismai, jeigu dėl teisės aktų nuostatų teisėtumo gali spręsti kiekvienas savo paties nuožiūra, o jo priimtas sprendimas yra galutinis ir neginčijamas, tereikia apie šį sprendimą (kuris gali būti ir sprendimu atsisakyti vykdyti teisės akto reikalavimus) informuoti kitus asmenis.

Posted in Duomenų viešinimas | 2 Comments »

« Older Entries