Ne vienam darbdaviui kyla klausimas, ar jis gali panaudoti vaizdo stebėjimo kameras, siekdamas geresnių darbo rezultatų, vagysčių prevencijos bei panašiais tikslais. Dažniausiai atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas. Neleistinumą naudoti vaizdo kameras minėtais tikslais lemia asmens duomenų apsaugos taisyklės bei reikalavimas gerbti darbuotojų orumą, jų privatų gyvenimą.
Į iškeltą klausimą atsakant plačiau, pirmiausia reikia pabrėžti, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas tik tuomet, jeigu egzistuoja bent vienas iš Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Vaizdo stebėjimas darbuotojų sutikimo pagrindu iš esmės negalėtų būti vykdomas, nes dėl darbuotojo pavaldumo darbdaviui ir dėl tikėtinai gresiančių neigiamų padarinių darbuotojui tuo atveju, jeigu jis atsisakytų duoti tokį sutikimą, darbuotojo sutikimas nebūtų duodamas laisva valia. Tikrosios duomenų subjekto (šiuo atveju – darbuotojo) valios neatitinkantis sutikimas negali būti teisėtu pagrindu šio duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymui.
Taigi, belieka, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti atliekamas tik Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu – darbdaviui siekiant teisėto intereso, svarbesnio už darbuotojų interesus. Tokiu interesu, kaip numatyta to paties įstatymo 17 straipsnyje, galėtų būti siekis užtikrinti asmenų, turto, visuomenės saugumą bei panašūs interesai. Be to, tame mačiame straipsnyje numatyta, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti atliekamas tik tuomet, kai kiti būdai ar priemonės nėra pakankami (tinkami), siekiant darbdavio numatytų tikslų.
Vadinasi, darbo vietų vaizdo stebėjimas galimas tik tuomet, kai darbdavio numatyti vaizdo stebėjimo tikslai yra svarbesni už darbuotojų interesus ir nusveria bendrąjį draudimą tvarkyti asmens duomenis, jeigu tai nėra būtina. Todėl, pavyzdžiui, darbdavio interesas sumažinti elektros energijos suvartojimą turėtų būti vertinamas kaip nepakankamai svarbus ir negalintis pateisinti vaizdo kamerų įrengimą tuo tikslu, kad būtų stebima, ar darbuotojai išjungia šviesą patalpose, kai apšvietimas jose nėra reikalingas. Vaizdo stebėjimas negali būti vykdomas ir tikslu padidinti darbuotojų darbo našumą, nes šiam tikslui turėtų būti pasitelkiamos kitos, iš vienos pusės – labiau individualizuotos, iš kitos pusės – mažesnį neigiamą psichologinį poveikį darbuotojams darančios priemonės (pavyzdžiui, darbo normų nustatymas).
Reikia pabrėžti, kad surinkti vaizdo duomenys gali būti naudojami tik tais tikslais, dėl kurių jie buvo renkami. Todėl ir tuo atveju, jeigu darbo vietos vaizdo kameromis būtų stebimos dėl svarbių tikslų, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti turto saugumą, stebėjimo metu surinkta informacija negalėtų būti panaudota, siekiant nustatyti, kurie darbuotojai neišjungia apšvietimo, kai jis tampa nebereikalingas.
Antra, vykdant darbo vietų vaizdo stebėjimą, turi būti laikomasi bendrųjų asmens duomenų tvarkymo reikalavimų. Šie reikalavimai įtvirtinti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnyje, kuriame numatyta, kad asmens duomenys turi būti tvarkomi teisėtai, sąžiningai, tiksliai, tinkamai, skaidriai, galimai mažiausia apimtimi ir trumpiausią terminą. Todėl darbdavys, dėl svarbių priežasčių numatęs vykdyti vaizdo stebėjimą, gali diegti tokių parametrų vaizdo kameras, tiek šių kamerų, tokiose vietose ir šiomis vaizdo kameromis rinkti tik tokią informaciją, kiek tai būtina vaizdo stebėjimo tikslams pasiekti. Ir įrašyti vaizdo kameromis surinktą informaciją galima tik tuomet, jeigu stebėjimo tikslai negali būti pasiekti, šios informacijos neįrašant. Todėl, pavyzdžiui, vaizdo kameras diegiant tikslu apsaugoti išskirtinę vertę turintį turtą, saugomą tam tikroje patalpoje, vaizdo kameromis gali būti renkama informacija apie tai, kas patenka į šią patalpą ir ką joje veikia, tačiau nepagrįstas būtų kitų darbdavio patalpų vaizdo stebėjimas.
Trečia, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 18-20 straipsniuose numatyti specialieji vaizdo stebėjimo reikalavimai, kurių privalo laikytis darbdavys. Pagal įstatymą vaizdo stebėjimas turi būti reglamentuotas darbdavio patvirtintame dokumente; vaizdo duomenis gali tvarkyti tik darbdavio įgalioti asmenys, kurie yra susipažinę su asmens duomenų apsaugos reikalavimais ir pasirašytinai įsipareigoję jų laikytis; turi būti laikomasi įstatyme nustatytų vaizdo kamerų išdėstymo reikalavimų. Be to, darbuotojai privalo būti pasirašytinai informuoti apie tai, kad tam tikrose darbdavio patalpose ar teritorijose vykdomas vaizdo stebėjimas. Todėl darbdaviui įtariant, kad darbuotojai vagia ar neteisėtai naudoja jam priklausantį turtą, negali šiems pažeidimams nustatyti slapta įrengti vaizdo kamerų ir vaizdo stebėjimą vykdyti, darbuotojams apie tai nežinant. Vykdyti slaptą vaizdo stebėjimą gali tik įgalioti teisėsaugos pareigūnai, laikydamiesi tam nustatytos tvarkos.
Apibendrinus gali būti daroma išvada, kad darbuotojų auklėjimas ar skatinimas laikytis darbo tvarkos taisyklių – per mažai reikšmingas tikslas, kad galėtų pateisinti vaizdo kamerų diegimą ir darbo vietų stebėjimą.
