apieasmensduomenis.popo.lt

Ankstesniame įraše dėl sudarytų sandorių nurodymo privačių interesų deklaracijoje minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimas priminė problemą, su kuria tenka susidurti ne viename internete skelbiamame teismo procesiniame dokumente. Tai teismo dokumentų „nuasmeninimas“. Tikrai verta šį žodį rašyti kabutėse…

Kaip žinia, Teisėjų taryba 2005 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 13P-378 yra patvirtinusi Teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių skelbimo internete tvarką, kurioje numatyta, kad siekiant visuomenę informuoti apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose, internete skelbiami teismų procesiniai sprendimai. Šioje tvarkoje nurodoma, kad internete skelbiamose procesinių dokumentų versijose fizinių asmenų vardai ir pavardės turi būti pakeisti inicialais, o taip pat turi būti pašalinti viešai neskelbtini duomenys. Viešai neskelbtinų duomenų kategorijai minėtas Teisėjų tarybos nutarimas priskiria ir perteklinius duomenis apie fizinius asmenis, jų privatų ar šeimos gyvenimą.

Taigi, atsižvelgiant į teismo procesinių dokumentų skelbimo internete tikslą – visuomenės informavimas apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, iš internete skelbiamų teismo dokumentų kaip perteklinė turėtų būti pašalinta visa su fiziniais asmenimis, jų privačiu ar šeimos gyvenimu susijusi informacija, kuri nėra reikalinga dokumente pateiktai teisės aiškinimo ar taikymo praktikai suprasti.

Deja praktikoje dažnai apsiribojama tik vardo ir pavardės pakeitimu inicialais, o kita neskelbtina su asmeniu susijusi informacija teismo procesiniame dokumente paliekama, kas vardo, pavardės keitimą inicialais daro beprasmį ar netgi komišką. Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendime pareiškėjo vardas ir pavardė pakeisti inicialais – R.M., tačiau toliau sprendime nurodomos jo pareigos – Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius. Tai ar galima sakyti, kad teismo sprendimas yra „nuasmenintas“? Ir kokią vertę, siekiant suvokti teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suteikia šiame Teismo sprendime pateikta informacija, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsigijo kelionę į Balį ir Singapūrą, 2010 m. sausio 21 d. – kelionę į Braziliją, o 2010 m. rugsėjo 28 d. – kelionę į Keniją, ir kad į šias keliones pareiškėjas vyko kartu su sutuoktine?

Pirmiausia, mano supratimu, iš viso reikėtų atsakyti į klausimą, kiek privačios informacijos turi būti nurodoma teismo procesiniame dokumente. Vien tai, kad tam tikros aplinkybės apie proceso dalyvių asmeninį gyvenimą tapo žinomos bylos nagrinėjimo metu, neduoda pagrindo, ir juolab nesukuria pareigos, šią informaciją minėti teismo dokumente. Teismo procesiniame dokumente turėtų būti tik ta su asmeniu susijusi informacija, kuri būtina, kad teismo dokumentas atitiktų jam keliamą pagrįstumo reikalavimą. Neginčijamai toks teismo procesinis dokumentas labiau išreikštų pagarbą proceso dalyvių privačiam gyvenimui, o ir teismui tokio procesinio dokumento „nuasmeninimas“ keltų mažiau rūpesčių.

Gera žinia visiems, kam tenka deklaruoti privačius interesus. Privačių interesų deklaravimas bent kiek priartėjo prie skelbiamo tikslo – deklaruoti būtent privačius interesus, o ne informaciją, nurodytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendime paskelbė, kad neprivaloma deklaruoti sandorių, iš kurių nekyla privatus interesas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme vartojamos dvi savo turiniu netapačios sąvokos – duomenys ir duomenys apie privačius interesus. Įstatymas reikalauja, kad pirmą kartą pildant privačių interesų deklaraciją, būtų nurodyti tam tikri duomenys (tai yra duomenys, o ne duomenys apie privačius interesus), o deklaraciją tikslinant – tik nauji ar pakitę duomenys apie privačius interesus. Aiškindamas įstatymo nuostatas, Teismas padarė išvadą, kad „asmuo neprivalo patikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, tai yra, kai tokios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas“.

Teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendime neapsiribojo vien tik privačių interesų deklaracijų tikslinimo aspektu, padarė ir bendresnio pobūdžio išvadą, susijusią su sandorių deklaravimu: „Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, asmeniui nekyla pareiga deklaruoti aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmuo neprivalo deklaruoti sandorių, kurie, nors formaliai atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintus kriterijus, bet neatitinka esminio deklaruotino privataus intereso požymio – asmens suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, ir esančio pakankama prielaida interesų konfliktui kilti“ (tereikia pridurti, kad Teismas byloje rėmėsi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo redakcija, kurioje reikalavimas deklaruoti per paskutinius 12 mėnesių sudarytus tam tikros vertės sandorius buvo nustatytas įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte; šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje ši pareiga įtvirtinta 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte).

Nuspręsti, kokie sandoriai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, todėl turėtų būti nurodyti privačių interesų deklaracijoje, privalo privačius interesus deklaruojantis asmuo. Jeigu kiltų ginčas dėl nepakankamos šioje deklaracijoje nurodytos informacijos apimties, būtent deklaraciją pateikęs asmuo turėtų įrodyti, kad sudarytas sandoris nekėlė grėsmės sąžiningam ir objektyviam jo tarnybinių pareigų atlikimui, todėl pagrįstai nebuvo nurodytas deklaracijoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, iš vienos pusės, skatina mintį, kad privačių interesų deklaravimas visgi gali būti racionalus, savyje suderinti tiek viešosios tarnybos skaidrumą, tiek ir pagarbą privačiam gyvenimui bei duomenų apsaugai. Iš kitos pusės, Teismo sprendimas dar aštriau kelia klausimą – kodėl privačių interesų deklaracijoje turi būti nurodoma, o vėliau viešai skelbiama informacija, neturinti nieko bendro su privačiais interesais ir interesų konflikto tarnyboje grėsme.

Privačių interesų deklaracijose nurodyta informacija susijusi su konkrečiais asmenimis, todėl neabejotinai yra asmens duomenimis. Kadangi ši informacija tvarkoma automatizuotai (VMI Elektroninio deklaravimo informacinėje sistemoje) ir kai kurių asmenų deklaracijos skelbiamos viešai internete (kas taip pat laikytina automatizuotu tvarkymu), privačių interesų duomenų tvarkymui turi būti taikomi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatyti reikalavimai.

Pamatinė asmens duomenų tvarkymo taisyklė yra ši: draudžiama tvarkyti asmens duomenis, išskyrus tais atvejais ir ta apimtimi, kiek tai būtina tikslais, svarbesniais už duomenų subjekto interesus. Be to, tikslai, dėl kurių tvarkomi asmens duomenys turi būti teisėti, konkretūs ir aiškiai apibrėžti, prieš pradedant tvarkyti asmens duomenis.

Viešųjų interesų prioriteto prieš privačius interesus užtikrinimas – be abejonės svarbus tikslas, dėl kurio galėtų būti suvaržytos asmenų teisės, įskaitant teisę į privatų gyvenimą. Tačiau šiuo tikslu nustatomi suvaržymai privalo būti proporcingi. Arba, kitaip sakant, būtini tam, kad pavyktų pasiekti iškeltą tikslą.

Kyla didelių abejonių, vertinant, ar tikrai visa ta informacija, kuri privalo būti nurodoma privačių interesų deklaracijoje, yra būtina, siekiant, kad deklaruojantysis sąžiningai atliktų savo tarnybines pareigas ir priimtų tik visuomenės teisėtus lūkesčius atitinkančius sprendimus. Kaip žinia, privačių interesų deklaracijoje privalo būti nurodytas dalyvavimas ar narystė juridiniuose asmenyse, gautos didesnės nei 500 litų vertės dovanos, kiti didesnės nei 10 000 litų vertės sandoriai. Tačiau pats deklaracijos pavadinimas „privačių interesų deklaracija“ tarsi sako, kad joje turėtų būti pateikiama tik ta informacija, kuri rodo privatų interesą. Argi visi ryšiai su juridiniais asmenimis, visi sandoriai reiškia, kad egzistuoja privatus interesas, kuris konkuruoja su visuomenės lūkesčiais ir gali kliudyti tarnautojui sąžiningai atlikti savo pareigas?

Pavyzdžiui, narystė daugiabučio namo savininkų bendrijoje – kokį policininko privatų interesą ji parodo? Analogiškai kyla klausimas, kodėl reikėtų deklaracijoje nurodyti tai, kad iš tolimesnių giminaičių vestuvių proga gavau vokelį su 1000 litų (jeigu mano pareigos neturi nieko bendro su šiais giminaičiais ar jų veikla), arba tai, kad už kelionę po Kiniją sumokėjau 12 570 litų, jeigu esu savivaldybės archyvo vedėjas? Žinoma, galima replikuoti: „o jeigu …“. Bet tas „jeigu“ turėtų atsispindėti pareigoje deklaruoti privačius interesus. Įstatymas turėtų reikalauti privačių interesų deklaracijoje nurodyti tik tai, dėl ko gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas. Tokiu atveju aš privalėčiau deklaruoti, kad turiu statybų bendrovės akcijų, jeigu mano pareigos susijusios su statybos leidimų išdavimu ir galima situacija, kad man tektų spręsti klausimą dėl statybos leidimo išdavimo bendrovei, kurios akcininkas esu. Tačiau tos pačios statybų bendrovės akcijų turėjimo neturėtų deklaruoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vyresnysis specialistas, konsultuojantis interesantus. Belieka paminėti, kad atsakomybė už nepakankamai rūpestingai įvertintas viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsmes ir privačių interesų deklaracijoje nenurodytas aplinkybes, rodančias egzistuojant privatų interesą, tektų pačiam deklaruojančiajam. Nereikia atmesti galimybės, kad ši atsakomybė reikštų ir atleidimą iš pareigų.

Dar mažiau proporcingumo principą atitinka privačių interesų deklaracijų viešinimas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje. Kaip gali padėti užtikrinti viešųjų interesų prioritetą su privačiais interesais nesusijusios informacijos viešinimas? Tokios informacijos skelbimas galbūt tenkina visuomenės smalsumą (kokio dydžio paskolą pasiėmė vienas ar kitas asmuo namui įsigyti arba kokių dovanų jis gavo jubiliejaus proga), tačiau tai nedaro valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų mažiau korumpuotų, o jų priimamų sprendimų – skaidresnių. Be to, tie, kurie daro tai, ko neturėtų daryti, žino kaip elgtis, kad jų deklaracijos būtų tuščios ar tik su mažareikšme informacija, o visiems kitiems už gražų skaidrumo siekį viešojoje tarnyboje tenka mokėti neproporcingu savo privataus gyvenimo apnuoginimu.

Visai atsitiktinai į rankas pakliuvo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) raštas, kurio turinys buvo tikra staigmena. Rašte skelbiama, kad nesutinkant su VTEK sprendimu, šis sprendimas neturi būti vykdomas. O jeigu visai tiksliai – asmeniui kyla pareiga atsisakyti vykdyti tuos VTEK sprendimus, kurie, asmens nuomone, yra neteisėti.

Šią savo poziciją VTEK pareiškė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos paviešinus privačių interesų deklaracijos duomenis, atlyginimo. Galima priminti 2012 m. vasarą vykusias diskusijas dėl VTEK sprendimo viešinti visų valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų (jų yra apie 100 tūkst.) privačių interesų deklaracijas. Dėl kilusių neigiamų atgarsių (įskaitant užsienio reikalų ministro raginimą neviešinti diplomatų privačių interesų deklaracijų), teismuose pareikštų ieškinių VTEK sustabdė šį savo sprendimą, nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo sprendimo įsigaliojimo. 2013 m. vasarą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas VTEK sprendimo punktus, kuriais valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys buvo įpareigoti iš naujo elektroniniu būdu pateikti privačių interesų deklaracijas ir kurie numatė pateiktų deklaracijų viešinimą,  pripažino prieštaraujančiais Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymui. Tokiu būdu visuotinis privačių interesų deklaracijų viešinimas buvo pripažintas neteisėtu ir nutrauktas jam net nespėjus pilnai prasidėti.

Grįžkim prie VTEK rašto. Taigi, komisijos nuomone, asmuo, prieš vykdydamas teisės akte nustatytus reikalavimus, privalo įvertinti, ar šie reikalavimai yra teisėti. Jeigu reikalavimai neteisėti, asmeniui kyla pareiga atsisakyti juos vykdyti. Priešingu atveju asmuo bus apkaltintas dalyvavęs neteisėtoje veikloje.

Verta pacituoti VTEK raštą: „Pareiškėjai buvo žinoma, kad užpildžius ir pateikus privačių interesų deklaraciją, joje nurodyti duomenys bus paskelbti viešai. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad pareiškėja yra valstybės tarnautoja, todėl jos elgesiui keliami atitinkami veiklos teisėtumo reikalavimai. Jeigu pareiškėja manė, kad privačių interesų deklaracijos pateikimas komisijai ir viešas deklaracijos duomenų paskelbimas yra neteisėtas, ji privalėjo atsisakyti vykdyti neteisėto poįstatyminio teisės akto nuostatas ir apie tai informuoti institucijos, kurioje dirba, vadovą bei komisiją. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, jog valstybės tarnautojams negali būti duodami neteisėti pavedimai ar nurodymai, valstybės tarnautojai negali tokių pavedimų ar nurodymų vykdyti ar būti kitaip verčiami jiems paklusti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja užuot ėmusis aktyvių veiksmų siekiant išvengti, kaip teigianti, neigiamų teisės akto reikalavimų vykdymo padarinių, pati tuos reikalavimus vykdė. Jai kaip kvalifikuotai ir ilgametę darbo patirtį turinčiai teisininkei buvo gerai žinoma, kad taip elgdamasi ji dalyvauja galimai neteisėtuose veiksmuose ir prisideda prie savo teisių pažeidimo. Kitaip tariant, pareiškėja žinojo apie savo veiklos pasekmes ir sąmoningai jų siekė, todėl atsakomybė už padarinius tenka jai pačiai.“

Pasirodo, atsakomybė už teisės aktų teisėtumą (atitikimą aukštesnės galios teisės aktams) tenka ne šiuos teisės aktus priimančioms institucijoms, o teisės aktus vykdantiems asmenims. Egzistuoja ne draudimas duoti neteisėtus nurodymus valstybės tarnautojams, bet pareiga valstybės tarnautojams išsiaiškinti jiems duotų nurodymų teisėtumą ir atsisakyti vykdyti neteisėtus nurodymus. Belieka atsakyti į klausimą, kaip toks aiškinimas suderinamas su valstybės tarnautojų veiklos etikos principais, konkrečiai su pagarbos žmogui ir valstybei principu, kuris reikalauja laikytis Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikantis teisės aktų reikalavimų. Taip pat be atsakymo lieka klausimas, kam reikalingi Konstitucinis Teismas ir administraciniai teismai, jeigu dėl teisės aktų nuostatų teisėtumo gali spręsti kiekvienas savo paties nuožiūra, o jo priimtas sprendimas yra galutinis ir neginčijamas, tereikia apie šį sprendimą (kuris gali būti ir sprendimu atsisakyti vykdyti teisės akto reikalavimus) informuoti kitus asmenis.