Archive for sausio, 2014

Sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo. Bendrosios sąlygos.

Šeštadienis, sausio 25th, 2014

Asmens duomenys gali būti renkami, kaupiami ir kitaip tvarkomi tik tuomet, jeigu tam egzistuoja teisinis pagrindas. Kada gali būti tvarkomi asmens duomenys, nustatyta Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Šio įstatymo 5 straipsnyje (įvardintame „Asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai“) pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, sudarančių teisinį pagrindą asmens duomenų tvarkymui. Sąraše pirmuoju pagrindu, leidžiančiu tvarkyti asmens duomenis, nurodytas duomenų subjekto sutikimas, tai yra asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Tačiau tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu duomenų subjekto sutikimas minėtame sąraše turėtų būti nurodytas paskutiniuoju ir turėtų būti taikomas tik tuomet, kai negalima pasiremti jokiu kitu sąraše nurodytu pagrindu. Kodėl duomenų subjekto sutikimas turėtų būti laikomas kraštutine priemone, paaiškina keltas toliau pateikiamų aplinkybių.

Pirmiausia, visi kiti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje minimi asmens duomenų tvarkymo pagrindai (asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai) išreiškia vieną ar kitą aplinkybę, kuri pripažįstama tiek svarbia, kad pateisina duomenų subjekto teisių apribojimą ir jos pagrindu leidžiamas duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymas. Tokios svarbos aplinkybėmis įstatyme laikoma, pavyzdžiui, paties duomenų subjekto esminių interesų apsauga, valstybės ar savivaldybės institucijai suteiktų oficialių įgaliojimų vykdymas, su duomenų subjektu sudarytos sutarties vykdymas.  Jeigu neegzistuoja minėtų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatytų svarbių aplinkybių tvarkyti asmens duomenis, belieka kreiptis į duomenų subjektą, kad jis duotų sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo. Kreipimasis į duomenų subjektą dėl sutikimo savaime išreiškia, kad neegzistuoja svarbių ir teisiniu požiūriu pateisinamų priežasčių pradėti tvarkyti asmens duomenis. Vienintelė aplinkybė, kuri šiuo atveju leistų tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenis, – tai paties duomenų subjekto sutikimas apriboti savo teisę į privatų gyvenimą bei kitas teises. Tai akivaizdžiai parodo, kad sutikimas – kraštutinė priemonė, norint tvarkyti asmens duomenis. Šis kraštutinumas itin aktualus duomenų subjektui – jeigu jis neduos sutikimo, jo asmens duomenys negalės būti tvarkomi, todėl duodamas sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, duomenų subjektas tampa bendrininku veiksmų, kuriais apribojamos jo paties teisės.

Sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo neturėtų būti itin patrauklus nei duomenų subjektui, nes padidėja jo paties atsakomybė už tinkamą jo asmens duomenų tvarkymą, nei duomenų valdytojui, nes galimybė tvarkyti asmens duomenis tampa visiškai priklausoma nuo duomenų subjekto valios. Ši priklausomybė neretai pamirštama, nors sudaro duomenų subjekto sutikimo esmę. Išimtinai nuo duomenų subjekto valios priklauso ne tik tai, ar bus pradėtas asmens duomenų tvarkymas, bet ir tai, kokia apimtimi, kokiomis sąlygomis jis galės būti vykdomas, kada turės būti nutrauktas. Duomenų subjekto sutikimas, kaip bus aptarta vėliau, kad galiotų, privalo būti konkretus. Tai yra, duomenų subjektas gali duoti sutikimą, kad tam tikras duomenų valdytojas tvarkytų tam tikrus jo asmens duomenis tam tikrais tikslais tam tikromis sąlygomis ir tam tikrą laikotarpį. Taigi, dėl asmens duomenų tvarkymo apimties ir turinio sprendžia duomenų subjektas. Jis, pavyzdžiui, gali kelti sąlygą, kad jo asmens duomenys nebūtų teikiami tretiesiems asmenims, kad nebūtų tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais, kad būtų tvarkomi tik vienerius metus, kad kiekvieną kartą, prieš panaudojant jo asmens duomenis, būtų gaunamas papildomas jo sutikimas ir pan. Duomenų valdytojui belieka tik sutikti su duomenų subjekto keliamomis sąlygomis. Jeigu šios sąlygos duomenų valdytojo netenkintų – jam tektų atsisakyti ketinimo tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenis. Taip pat svarbu pažymėti, kad duomenų subjektas turi teisę bet kuriuo metu atšaukti sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo. Kadangi sutikimas – laisvos valios aktas, tai duomenų subjektas savo paties nuožiūra sprendžia, kada tokį sutikimą duoti ir kada jį atšaukti. Todėl duomenų valdytojas, pradėdamas tvarkyti asmens duomenis duomenų subjekto sutikimo pagrindu, negali būti tikras, kad galės šiuos duomenis tvarkyti tiek laiko, kiek duomenys jam bus reikalingi. Dėl šios priežasties, prieš pradedant asmens duomenų tvarkymą, būtina įvertinti, ar neegzistuoja kuris nors kitas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2-6 punktuose numatytas asmens duomenų tvarkymo pagrindas, kuris garantuotų stabilesnį ir labiau planuojamą asmens duomenų tvarkymą.

Galiausiai, kad asmens duomenys galėtų būti tvarkomi duomenų subjekto sutikimo pagrindu, šis sutikimas turi būti gautas, laikantis tam tikrų sąlygų. Šių sąlygų neatitinkantis duomenų subjekto sutikimas laikomas negaliojančiu ir negali pateisinti duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymo. Duomenų subjekto sutikimo galiojimo sąlygos yra šios: 1) nėra abejonių, kad sutikimą davė būtent duomenų subjektas; 2) sutikimas duotas laisva valia; 3) sutikimas duotas, duomenų subjektui suvokiant sutikimo padarinius; 4) sutikimas aiškiai išreiškia duomenų subjekto valią; 5) sutikimas duotas, turint pakankamai informacijos apie numatomą vykdyti asmens duomenų tvarkymą; 6) sutikimas yra konkretus. Detaliau šios sąlygos aptariamos kituose tekstuose.

Vaizdo stebėjimas darbe: ar galima darbuotojus auklėti vaizdo kameromis?

Penktadienis, sausio 10th, 2014

Ne vienam darbdaviui kyla klausimas, ar jis gali panaudoti vaizdo stebėjimo kameras, siekdamas geresnių darbo rezultatų, vagysčių prevencijos bei panašiais tikslais. Dažniausiai atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas. Neleistinumą naudoti vaizdo kameras minėtais tikslais lemia asmens duomenų apsaugos taisyklės bei reikalavimas gerbti darbuotojų orumą, jų privatų gyvenimą.

Į iškeltą klausimą atsakant plačiau, pirmiausia reikia pabrėžti, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas tik tuomet, jeigu egzistuoja bent vienas iš Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Vaizdo stebėjimas darbuotojų sutikimo pagrindu iš esmės negalėtų būti vykdomas, nes dėl darbuotojo pavaldumo darbdaviui ir dėl tikėtinai gresiančių neigiamų padarinių darbuotojui tuo atveju, jeigu jis atsisakytų duoti tokį sutikimą, darbuotojo sutikimas nebūtų duodamas laisva valia. Tikrosios duomenų subjekto (šiuo atveju – darbuotojo) valios neatitinkantis sutikimas negali būti teisėtu pagrindu šio duomenų subjekto asmens duomenų tvarkymui.

Taigi, belieka, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti atliekamas tik Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu – darbdaviui siekiant teisėto intereso, svarbesnio už darbuotojų interesus. Tokiu interesu, kaip numatyta to paties įstatymo 17 straipsnyje, galėtų būti siekis užtikrinti asmenų, turto, visuomenės saugumą bei panašūs interesai. Be to, tame mačiame straipsnyje numatyta, kad darbo vietų vaizdo stebėjimas gali būti atliekamas tik tuomet, kai kiti būdai ar priemonės nėra pakankami (tinkami), siekiant darbdavio numatytų tikslų.

Vadinasi, darbo vietų vaizdo stebėjimas galimas tik tuomet, kai darbdavio numatyti vaizdo stebėjimo tikslai yra svarbesni už darbuotojų interesus ir nusveria bendrąjį draudimą tvarkyti asmens duomenis, jeigu tai nėra būtina. Todėl, pavyzdžiui, darbdavio interesas sumažinti elektros energijos suvartojimą turėtų būti vertinamas kaip nepakankamai svarbus ir negalintis pateisinti vaizdo kamerų įrengimą tuo tikslu, kad būtų stebima, ar darbuotojai išjungia šviesą patalpose, kai apšvietimas jose nėra reikalingas. Vaizdo stebėjimas negali būti vykdomas ir tikslu padidinti darbuotojų darbo našumą, nes šiam tikslui turėtų būti pasitelkiamos kitos, iš vienos pusės – labiau individualizuotos, iš kitos pusės – mažesnį neigiamą psichologinį poveikį darbuotojams darančios priemonės (pavyzdžiui, darbo normų nustatymas).

Reikia pabrėžti, kad surinkti vaizdo duomenys gali būti naudojami tik tais tikslais, dėl kurių jie buvo renkami. Todėl ir tuo atveju, jeigu darbo vietos vaizdo kameromis būtų stebimos dėl svarbių tikslų, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti turto saugumą, stebėjimo metu surinkta informacija negalėtų būti panaudota, siekiant nustatyti, kurie darbuotojai neišjungia apšvietimo, kai jis tampa nebereikalingas.

Antra, vykdant darbo vietų vaizdo stebėjimą, turi būti laikomasi bendrųjų asmens duomenų tvarkymo reikalavimų. Šie reikalavimai įtvirtinti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnyje, kuriame numatyta, kad asmens duomenys turi būti tvarkomi teisėtai, sąžiningai, tiksliai, tinkamai, skaidriai, galimai mažiausia apimtimi ir trumpiausią terminą. Todėl darbdavys, dėl svarbių priežasčių numatęs vykdyti vaizdo stebėjimą, gali diegti tokių parametrų vaizdo kameras, tiek šių kamerų, tokiose vietose ir šiomis vaizdo kameromis rinkti tik tokią informaciją, kiek tai būtina vaizdo stebėjimo tikslams pasiekti. Ir įrašyti vaizdo kameromis surinktą informaciją galima tik tuomet, jeigu stebėjimo tikslai negali būti pasiekti, šios informacijos neįrašant. Todėl, pavyzdžiui, vaizdo kameras diegiant tikslu apsaugoti išskirtinę vertę turintį turtą, saugomą tam tikroje patalpoje, vaizdo kameromis gali būti renkama informacija apie tai, kas patenka į šią patalpą ir ką joje veikia, tačiau nepagrįstas būtų kitų darbdavio patalpų vaizdo stebėjimas.

Trečia, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 18-20 straipsniuose numatyti specialieji vaizdo stebėjimo reikalavimai, kurių privalo laikytis darbdavys. Pagal įstatymą vaizdo stebėjimas turi būti reglamentuotas darbdavio patvirtintame dokumente; vaizdo duomenis gali tvarkyti tik darbdavio įgalioti asmenys, kurie yra susipažinę su asmens duomenų apsaugos reikalavimais ir pasirašytinai įsipareigoję jų laikytis; turi būti laikomasi įstatyme nustatytų vaizdo kamerų išdėstymo reikalavimų. Be to, darbuotojai privalo būti pasirašytinai informuoti apie tai, kad tam tikrose darbdavio patalpose ar teritorijose vykdomas vaizdo stebėjimas. Todėl darbdaviui įtariant, kad darbuotojai vagia ar neteisėtai naudoja jam priklausantį turtą, negali šiems pažeidimams nustatyti slapta įrengti vaizdo kamerų ir vaizdo stebėjimą vykdyti, darbuotojams apie tai nežinant. Vykdyti slaptą vaizdo stebėjimą gali tik įgalioti teisėsaugos pareigūnai, laikydamiesi tam nustatytos tvarkos.

Apibendrinus gali būti daroma išvada, kad darbuotojų auklėjimas ar skatinimas laikytis darbo tvarkos taisyklių – per mažai reikšmingas tikslas, kad galėtų pateisinti vaizdo kamerų diegimą ir darbo vietų stebėjimą.