Gera žinia visiems, kam tenka deklaruoti privačius interesus. Privačių interesų deklaravimas bent kiek priartėjo prie skelbiamo tikslo – deklaruoti būtent privačius interesus, o ne informaciją, nurodytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendime paskelbė, kad neprivaloma deklaruoti sandorių, iš kurių nekyla privatus interesas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme vartojamos dvi savo turiniu netapačios sąvokos – duomenys ir duomenys apie privačius interesus. Įstatymas reikalauja, kad pirmą kartą pildant privačių interesų deklaraciją, būtų nurodyti tam tikri duomenys (tai yra duomenys, o ne duomenys apie privačius interesus), o deklaraciją tikslinant – tik nauji ar pakitę duomenys apie privačius interesus. Aiškindamas įstatymo nuostatas, Teismas padarė išvadą, kad „asmuo neprivalo patikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, tai yra, kai tokios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas“.
Teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendime neapsiribojo vien tik privačių interesų deklaracijų tikslinimo aspektu, padarė ir bendresnio pobūdžio išvadą, susijusią su sandorių deklaravimu: „Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, asmeniui nekyla pareiga deklaruoti aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmuo neprivalo deklaruoti sandorių, kurie, nors formaliai atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintus kriterijus, bet neatitinka esminio deklaruotino privataus intereso požymio – asmens suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, ir esančio pakankama prielaida interesų konfliktui kilti“ (tereikia pridurti, kad Teismas byloje rėmėsi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo redakcija, kurioje reikalavimas deklaruoti per paskutinius 12 mėnesių sudarytus tam tikros vertės sandorius buvo nustatytas įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte; šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje ši pareiga įtvirtinta 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte).
Nuspręsti, kokie sandoriai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, todėl turėtų būti nurodyti privačių interesų deklaracijoje, privalo privačius interesus deklaruojantis asmuo. Jeigu kiltų ginčas dėl nepakankamos šioje deklaracijoje nurodytos informacijos apimties, būtent deklaraciją pateikęs asmuo turėtų įrodyti, kad sudarytas sandoris nekėlė grėsmės sąžiningam ir objektyviam jo tarnybinių pareigų atlikimui, todėl pagrįstai nebuvo nurodytas deklaracijoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, iš vienos pusės, skatina mintį, kad privačių interesų deklaravimas visgi gali būti racionalus, savyje suderinti tiek viešosios tarnybos skaidrumą, tiek ir pagarbą privačiam gyvenimui bei duomenų apsaugai. Iš kitos pusės, Teismo sprendimas dar aštriau kelia klausimą – kodėl privačių interesų deklaracijoje turi būti nurodoma, o vėliau viešai skelbiama informacija, neturinti nieko bendro su privačiais interesais ir interesų konflikto tarnyboje grėsme.
